Jūrų slėnio plėtra reikalauja daug. Reikia apie jo plėtrą išmanyti, bet taip pat reikia turėti pakankamai investicijų, kurios galėtų su laiku atsipirkti. Tarp mokslo ir verslo, tarp žinių ir pinigų, yra labai tamprus ryšys.
Paskolos arba investicijos, kas dažnu atveju reiškia tą patį, yra tai, ko gyvybiškai reikia jūrų slėnio plėtrai. Kadangi tokius projektus įmanoma komercializuoti, paskola nėra neefektyvi, bet turi savo atsiperkamumo galimybę, todėl jį realizuoti komerciškai yra įmanoma ir siektina.
Bet paskolos, net jei jos panašios į investicijas, turi savo ribotumą, nes jų sąlygos yra griežčiau apibrėžiamos teisine sutartimi. Tam tikra palūkanų norma gali sąlygoti, kad paskola nebėra išeitis ir slėnio plėtrai neišvengiama tampa investicija.
Kontrasto tikslais galime pasakyti, kad jokia tokio dydžio ir kalibro investicija negali būti finansuojama tokios palūkanomis, kurias siūlo kreditai, nes jų atsiperkamumas yra paprasčiausiai per didelis. Tai nėra kartelė, kurią galėtų peršokti tokio dydžio projektas, kaip jūrų slėnis ir jame esantys laivybos projektai.
Net kreditų tiekėjams pateikus pakankamos apimties finansavimo pasiūlymus (ko padaryti greitųjų kreditų davėjai šiuo metu tikriausiai negalėtų), paskolos palūkanų norma būtų per daug didelė. Tokių projektų negelbėja ir siūlomas refinansavimas, nes jis skirtas fiziniams asmenims ar smulkiajam verslui.
Dėl šios priežasties ir susiklosčiusios situacijos su koronaviruso pandemija, ko pasekoje komercinių ir investicinių bankų kreditavimas sustoja, projekto plėtrai yra reikalinga investicija iš šalies, kuri galėtų pasiūlyti bent jau ekvivalenčias sąlygas toms, kurias iki karantino siūlė didieji skandinavų komerciniai bankai Lietuvoje.